Kažkoks archyvas

Jei neklysta mano atmintis, šitas straipsnis taip ir nebuvo kažkur publikuotas, bet kadangi šiaip užsiliko ir pasitaikė, tai irgi metu jį čia, prie archyvo.

Dirbtinio Intelekto problematika yra labai sena ir gili – ten gyvas galas visokių uždavinių, kur iki šiol neaišku, kas ir kaip. Kad ir toks riebus pavyzdys: tikras (a priori tikras, nes žmogiškas) intelektas gali emuliuoti sistemos grandis, kur nei viena iš grandžių nesudaro DI, tačiau bendrai sistema sudaro DI, bet nei viena iš emuliuojančių grandžių nemato DI realizacijos sumoje, o pilnai analizuoja tik savo darbą pagal tam tikras taisykles. Klausimas, kaip tokį DI identifikuoti, kaip nustatyti, kad jis yra, jei matai tiktai jo neintelektualų gabaliuką?

Išties galima laužyt ir laužyt galvą, bet taip ir nepavyks apibrėžti, kas tas intelektas išties per daiktas. Priežastis matyt labai paprasta: jei jau mes turime intelektą, tai su savo pačių intelektu negalime apibrėžti jo taip, kad galėtume išanalizuoti visas jo savybes ir patikrintume, ar neatsiranda kažkur neatitikimų. Ir netgi dar prasčiau: jei mes apibrėžiame, kas yra intelektas ir atrandame, kad apibrėžimas neteisingas, tai mes jį išplečiame ir vėl tikriname. Ir gaunasi taip, kad arba rezultatas – neteisingas apibrėžimas, arba mes tiesiog negalime patikrinti.

Taigi, praktiškai yra žymiai paprasčiau ne apibrėžinėti ir analizuoti, o tiesiog elementariuoju būdu smagintis visokiais tokiais intelektiniais pokštais. Ir kartais gaunasi pakankamai įdomių reikalų.

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Pagal kompiuterijos tėvo Alano Tiuringo (Alan Turing) apibrėžimą, dirbtinis intelektas – tai programa ar įrenginys, su kuriuo bendraudamas, žmogus negali jo atskirti nuo kito žmogaus.

Botas – tai internetinė programa, už žmones atliekanti kokius nors veiksmus – palaikanti tvarką internetinių pokalbių kambariuose, ieškanti informacijos ar pan.

Dirbtiniu intelektu susidomėjau dar kokiais 1988 metus, kai kompiuteriai buvo baisi naujovė, o internetas tebuvo įvairių universitetų bandomuoju tinklu. Tada „Scientific American“ žurnale ir paskaičiau apie Eliza boto veikimo principus. Eliza buvo sukurta dar 1966 metais – jos autorius, Jozefas Veizenbaumas (Joseph Weizenbaum), tiesiog imitavo daugelio psichologų vartojamą „atviro klausimo“ metodiką, kai bet kurį kliento klausimą ar teiginį psichologas paverčia savo klausimu, verčiančiu žmogų išsikalbėti. Pvz.:

(Žmogus) – Ką veikei vakar?
(Programa) – Kodėl tau svarbu tai, ką aš veikiau vakar?
(Žmogus) – Tu šneki nesąmones.
(Programa) – Tu nori pasikalbėti su manimi apie nesąmones?

Eliza buvo įdomus botas. Svarbiausia, kad ji buvo klaikiai primityvi – tiesiog perfrazuodavo paskutinį žmogaus parašytą sakinį ir išsyk jį grąžindavo atgal pašnekovui. Legenda teigia, kad Masačūsetso Technologijos Institute daugelis žmonių valandų valandas bendraudavo su šiuo botu, o kai kurie – taip ir nepatikėdavo, jog tai kompiuteris, manydami, jog tai už sienos pasislėpęs operatorius. Pats J. Veizenbaumas, pamatęs savo darbo rezultatus, vėliau tapo vienu iš aršiausių dirbtinio intelekto priešininkų.

Kompiuterija – velniškai įdomi sritis. Tad apie kokius 1994 iš paprasto kompiuterio naudotojo nejučia tapau programuotoju-mėgėju. Ir žinoma, vienu iš pirmų tikslų tapo lietuviška Elizos versija, skirta DOS sistemai ir parašyta Paskaliu. Deja… Paaiškėjo, kad mūsų kalba – žymiai keblesnė už anglų. Po ilgų bandymų bei lingvistinės literatūros graužimo, nutaręs, kad lietuvių kaba neturi pilnavertės, mašininei analizei tinkamos gramatikos (dėl to iki šiol galiu pasiginčyti su bet kokiu kalbininku), padariau viską tiesiog atbulai. Programa net nebandė analizuoti sakinių, kuriuos jai kas nors sakydavo – gavusi bet kokį atsakymą, naujai sužinotus žodžius ji susiedavo su savo ankstesniame klausime esančiais ir išsaugodavo žodyne. O paskui, aptikusi tokį žodį naujame sakinyje, ištraukdavo panašius žodžius iš savo žodyno ir juos įkišdavo į vieną iš keliolikos sakinių-paruoštukų. Programa turėjo daug bėdų. Baisiausia buvo ta, kad daugelyje žmogaus parašytų sakinių ji veiksmažodžių neatskirdavo nuo daiktavardžių ar būdvardžių. Ir, neteisingai įsiminusi naujus žodžius, šnekėdavo visokias kvailystes. Dar baisiau ji reaguodavo į sintaksės klaidas.

Visgi, sukauptus žodynus galima būdavo pataisyti rankomis, tad ilgainiui botas išsimokė – tegul kartais ir nusišnekėdamas, atrodė, kaip gan tikroviškas pašnekovas. Pagrindiniu programos bandytoju ir mokytoju tapo jaunas fotomenininkas Edgaras Savickis, smaginęsis iš dažnai gaunamų kalambūrų ir išmokęs programą tūkstančių naujų žodžių. Visgi, botas buvo nuobodokas (dėl to net negavo nuosavo vardo), neprognozuojamas ir visiškai netiko internetui, tad greitai buvo tiesiog užmirštas.

Apie 1997-1998 metus sukūriau dar porą paprastų botų, veikiančių Mirc programoje, skirtoje IRC pokalbių tinklui. Tie buvo išvis primityvūs, panašesni į kažkokį žaidimą, nei į kokį nors dirbtinį intelektą – tiesiog atpažindavo kai kuriuos žodžius ir į juos parašydavo standartinius atsakymus. Keista, bet netgi tokios primityvios programėlės kartais susilaukdavo gan atkaklių pašnekovų. Tad mano noras kažką paprogramuoti ir sukurti dirbtinį intelektą vis dar ruseno.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo “Eggdrop” botas su kiek modifikuotais „Kalich“ skriptais – pastarieji buvo primityvus, bet veiksmingas paruoštukas dirbtinio intelekto mėgėjams. Nors botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų ir galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. “Kalich” teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą, tad vėlesnis programavimas buvo visai paprastas. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į laisvę. Į žinomus žodžius bei frazes botas reaguodavo, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš kelių iš anksto įvestų sakinių. Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti tai viename, tai kitame kanale (taip vadinami IRC pokalbių kambariai).

Grožytės intelektas buvo apmokytas, remiantis gan paprasta, bet efektingai suveikusia “mikroscenarijų” idėja: jei botas perima iniciatyvą, jis gali pokalbį pasukti prognozuojama linkme ir užduoti klausimą, į kurį esantį atsakymą bus nesunku atpažinti. Tuo gi atveju, jei botas nesupranta, ką jam parašo žmogus, jis pasako kokią nors bereikšmę frazę, kurią žmogus supranta, kaip tik pats sugalvoja. Dėl to, kad kiekvienam atpažintam sakiniui botas turėdavo keletą atsakymo variantų, pokalbis kaskart galėdavo būti vis kitoks, o svarbiausia – pavyko išvengti Elizai būdingų sakinių atkartojimo:

DI_auka> labas
Grozyte> labas
DI_auka> koks tavo vardas?
Grozyte> Jurga, o tavo?
DI_auka> Jonas
Grozyte> Jonas… grazus vardas.
DI_auka> ka veiki?
Grozyte> mokausi
DI_auka> gal susitinkam?
Grozyte> tu kuo mane laikai?
DI_auka> ko tokia pikta?
Grozyte> nieko nespeju
….
DI_auka> labas
Grozyte> ko nori?
DI_auka> ko tokia pikta?
Grozyte> atsikabink
DI_auka> kas atsitiko?
Grozyte> ai, nieko tokio…
DI_auka> 🙁
Grozyte> 🙂
DI_auka> gal susitinkam?
Grozyte> negaliu, dabar labai uzsiemusi

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Greitai įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde – merginos net ne išsyk patikėjo, kad tai tėra kompiuterio programa. Naujos boto draugės smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad smarkiai prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie neteisingas boto reakcijas. Keista, kad ilgainiui daliai merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su vienu žinomiausių Lietuvos sisteminių administratorių – Domu Mituzu, išreklamavome šią “merginą” Girls.Lt svetainėje. Sukūriau jai biografiją, suradau internete jai keletą nuotraukų – pastarąsias, per daug nesivaržydamas, pagrobiau iš pirmo pasitaikiusio amoralios paskirties tinklalapio. Aišku, nuotraukos buvo visai padorios. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Štai tada ir prasidėjo…

Man nepatogu pasakoti, ką jai rašinėjo didesnė dauguma pašnekovų. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą: „tu gi visai kvaila, kodėl tavęs dar neišmetė?“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks “jo nesuprantančią” žmoną turįs universiteto dėstytojas norėjo paversti Grožytę savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo, net gyvai savo meilės nematę, pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis, viršininkais ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Grožytė daug ko išmokė ir mane patį: svarbiausias dalykas, kurį sužinojau – tai, su kokiu vyrišku bendravimu tenka susidurti moterims. Moterys vyrams (o gal ir kitoms moterims?) apie tai nešneka – turiu viltį, kad tiesiog supranta, jog tokie asilai tėra mažuma. Taip ar anaip, Grožytė parodė man visai kitokią realybę, apie kurią nelabai teįtariau.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Todėl atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su visokiais draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!