Kaip atsiranda valdiška stagnacija

Šitą straipsnį parašiau, kai manęs užprašė „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktorius Nero Wolfe. Žmogus su stebėtinai išvystytu humoro jausmu ir puikiu realybės pajautimu. Kadangi aš pats nesupratau, ko iš manęs norima, tai gavosi gan keistas straipsnis – pradžioje galvojau rašyti rimtai, paskui prirašiau visokių ironijų bei sarkazmų, o paskui vėl pabandžiau rimčiau, bet kažkaip gavosi taip, kaip gavosi.

Užtat straipsnį rašęs personažas – Rokiškis Rabinovičius – buvo nupieštas gražiais portretais, kurie viską labai pagražino ir pataisė. Tiktai kažkodėl arba aš žioplas, arba aš taip ir nesužinojau nuostabios dailininkės vardo, tai kas nors parašykit man, kad galėčiau paminėt.

Rokiškis Rabinovičius įvairiais savo pavidalais

Rokiškis Rabinovičius įvairiais savo pavidalais

Kaip visada, šiame bloge dedu tą straipsnio versiją, kurią ir siunčiau. Originaliai spausdintą (su išrinktu geriausiu Rokiškio Rabinovičiaus abrozdėliu) galite surasti Naujojo Židinio-Aidų puslapyje, 2013 metų nr.3. Tiesą sakant, skirtingai nuo kai kurių kitų atvejų, kur plaukuotas letenas kartais prikiša kalbainiai, čia abi versijos beveik nesiskiria.

Kabinau labai rimtą temą – iš kur atsiranda Kafka. Jei kas nežinote, tai Franz Kafka buvo toksai austrų rašytojas, parašęs klaikų romaną „Procesas“, kurio perskaityti beveik neįmanoma ir kuris visas yra apie tai, kaip kažkokiais dulkėtais valdiškų įstaigų koridoriais valkiojasi kažkoks pilietis, kuris nesupranta, ko iš jo tos įstaigos nori, o viskas baigiasi labai blogai, bet tas pilietis galų gale jau būna toksai užveiktas, kad džiaugiasi, jog jį nudaigos už belenką, nes bent jau baigsis tie valdiški kliedesiai. Taigi, dėl to, kad Kafka šitą reiškinį nuosekliai aprašė, valdiška stagnacija dabar ir vadinama Kafkos vardu.

Problema yra ta, kad valdiška stagnacija yra natūraliai atsirandanti ir praktiškai neišvengiama. Ir ji kaip vėžys, kuris plečiasi ir auga, kol nepradeda naikinti visko iš eilės. Daugelis galvoja, kad valdiškų įstaigų tikslai atitinka žmonių interesus, tačiau taip nėra: įstaigos turi visai kitus, labai banalius ir neišvengiamus tikslus. Ir būtent dėl to atsiranda neišvengiami ir labai banalūs biurokratiniai procesai su absurdiškais, sveikam protui prieštaraujančiais valdžios veiksmais.

Laiškas Naujojo Židinio-Aidų redaktoriui

Ponas gerbiamas Redaktoriau,

Jūs čia spausdinat savo tokį dvasingą laikraštį, jame rašinėjate įvairius kultūringus dalykus apie visokias filosofines insinuacijas, o paskui stebitės, kodėl Lietuvoje kažkoks beprotnamis. Ir nesuprantate elementarių valdžios ir visuomenės santykių dėsningumo. Ir paskui skundžiatės, kad laikraštis nepopuliarus, o žmonės nieko nesupranta. O vat rašytumėte ne filosofijas, o tikrus dalykus, tai ir skaitytų jus, ir skųstis nereikėtų. Todėl aš nusprendžiau pagerinti jūsų laikraščio turinį maždaug šimtu kartų, aišku, jeigu jūs mane išspausdinsite ir man už tai susimokėsite pagal dešimtgubą tarifą, kas sudarys visišką labdarą iš mano pusės.

Štai pažiūrėkim į visą tą Lietuvos situaciją, kurios kaip nors kitaip, kaip tik pelke ir nepavadinsi. Šiaip jau, praktinėje vadyboje pelke vadinama situacija, kurioje beveik neįmanoma kažko pakeisti, nes visi argumentai ir sąmoningų sprendimų siūlymai paskęsta klampioje dvokiančioje masėje (aš nesakysiu, kas ten per masė), o vietoje prasmingų veiksmų gaunasi tik makalavimasis ir demagoginės blevyzgos.

Va kokia realybė: yra visokios savivaldybės, inspekcijos, ministerijos, valstybinės įmonės ir įvairioms įstaigoms priklausančios bendrovės, kurios turėtų rūpintis patogiu mūsų gyvenimu, nes mes joms už tai mokame pinigus. Tiktai jos kažkodėl ne tiek rūpinasi mūsų patogumu, kiek parazituoja, nes pinigus taško į visas puses ir negana to, dar ir problemas kelia.

Aš dabar čia jums galėčiau pasakyti labai daug visokių keiksmų, bet manau, kad tai jums nebus įdomu, nes jūs ir patsai ne kartą keikėtės apie valdžiažmogius. Todėl aš jums geriau labai nuosekliai paaiškinsiu, kodėl taip yra ir ką su tuo reiktų daryti, bet to padaryti jūs negalite. O jūs paskaitykite ir jus apims depresija, dėl kurios jums bus labai blogai.

Kai prasideda kokie nors ginčai apie tai, kaip dirba valdžios įstaigos, žmonės dažniausiai išsiskiria į dvi grupes: didesnė, besiremianti savo patirtimi, pradeda kalbėti apie tai, kad tos įstaigos dirba taip blogai, kad jos kaip kažkoks nesusipratimas, kurį išvis reiktų uždaryti, nes taip visiems bus geriau. Toks požiūris labai būdingas žmonėms, kurie patys tose įstaigose nedirba, o tik žvelgia į jas iš šalies ir sprendžia pagal rezultatus.

Mažesnė grupė žmonių, tiksliau šiaip visokie valdžiažmogiai ir jų giminės, pasakoja, kad darbas tose biurokratinėse landynėse yra baisiai sunkus ir naudingas, be tų įstaigų kiltų chaosas, visi žmonės būtų baisiai nelaimingi, o todėl visa bėdų priežastis – kad trūksta pinigų. Reikia tas įstaigas dar labiau plėsti ir tada viskas bus gerai.

Sakyčiau, tipiniu pavyzdžiu čia galėtų būti Vilniaus savivaldybės kliedesiai kliedesiai apie viešąjį transportą: valdininkai jums papasakos apie tai, kokie brangūs yra autobusai, kiek daug jie degalų ryja, kokie vairuotojai bjaurybės, gaunantys atlyginimus, o svarbiausia – blogieji privatininkai keleivius vagia, todėl reikia uždrausti mikrobusus, privačius autobusus, o ir troleibusus irgi panaikinti, tačiau būtinai reikia iškasti tramvajų, į orą pakelti metro, apsirūkyti narkotikų, o tada įsteigti kažkokius lėktuvus.

Jei tų makaronų neklausysime, o objektyviai pažiūrėsime, tai paaiškės, kad viskas yra kitaip: nusipirkti seną kledarą ir juo važinėti į darbą kartais būna žymiai pigiau, nei važiuoti į darbą autobusu. Ir tai – net nekalbant apie greitį ar kokį nors patogumą. Būna netgi atvejų, kai pigiau važiuoti taksi, nei nei naudotis ta nesąmoninga savivaldybine įmone: pabandykite paskaičiuoti patys, kiek kainuos iš jūsų pasirinkto taško A į tašką B, jei važiuosite taksi keturiese.

Aš jums dar paprasčiau pasakysiu: kai paaproksimuoju, atsižvelgdamas į valdiškais pinigais perkamus autobusus, valstybės finansavimą ir pan., tai man gaunasi, kad valdiško autobuso bilietas turėtų kainuoti ne daugiau lito. O jie parduoda keleriopai brangiau, pinigus išbarsto, lyg kolūkietis mėšlą laukuose, o paskui dar skundžiasi, kad trūksta lėšų ir dėl to reikia mikrobusus naikint.

Sveiku protu labai lengva suprasti, kad makaronai, kuriuos pasakoja valdininkai, išties turi kažkokį pagrindą, tik jis neįvardinamas: nesunku suvokti, kad tas viešasis transportas valdomas klaikiai neefektyviai, negana to, ten yra gal ir kitų įdomybių. Dėl to ir atsiranda makaronai.

Štai dabar jau ir imkime nagrinėti rimtus dalykus. Vat pabandykime valdžios ir visuomenės santykių procesą apibrėžti formaliai, įvardinant interesų puses, o tada nustatyti, kokie reikalavimai kyla vienam ar kitam proceso etapui.

Išties yra sričių, kur kažkas turėtų bendrai pasirūpinti mūsų gerove, o kažkokiai privačiai įstaigai to atiduoti nepavyksta, nes reikia, kad viskas būtų daroma taip, kaip reikia visuomenei. Štai pavyzdžiui, tas pats miesto transportas: vienintelis organizacinis dalykas, kurio išties visuomenei reikia – tai bendras sutarimas dėl maršrutų, kad tiesiog makalynė neatsirastų, kai du vežėjai susigalvoja tuo pačiu numeriu skirtingus maršrutus žymėt. Na, gal dar ir dėl pačių maršrutų susitarti vertėtų.

Kad tos sritys būtų valdomos, mums reikia turėti kažkokią įstaigą, kuri tuo užsiimtų. Joje turi dirbti kažkokie darbuotojai, ji turi gauti pinigų, spręsti bėdas, priimdinėti sprendimus ir netrukdyti nei verslui, nei žmonėms.

Taigi, visuomenės tikslas čia aiškus. Ir viskas atrodo labai natūralu, logiška ir teisinga, kol neužduodame klausimo, koks yra tikrasis tos įstaigos tikslas. Kadangi mes, kaip visuomenė, tą įstaigą vienaip ar kitaip sukūrėme, o jos pačios atstovai mums pasakoja, kad ji dirba mums, tai lyg ir norisi tikėti, kad ji savo tikslus mato taip, kaip ir mes?

Čia ir slypi esminė bėda: tokia įstaiga jai keliamus tikslus mato tiktai kaip priemonę savo tikriesiems tikslams. O tie tikrieji įstaigos tikslai gali būti labai įvairūs – tai ir darbo vietos jos darbuotojams, ir didesni atlyginimai, ir visokie nelabai aiškūs vadovų bei politikų interesai, ir netgi visokios pakišos. Vat čia ir matome pačią didžiąją bėdą: konfliktą tarp valdžios ir visuomenės.

Štai dabar ir grįžkime prie mūsų pavyzdžio apie miesto transportą: žmonės nori, kad susisiekimas būtų patogus, greitas ir pigus, kad galima būtų kuo greičiau nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Tą jiems ir žada visokie savivaldininkiški reguliuotojai. Ir dar papasakoja, kaip troleibusų ir mikroautobusų naikinimas pagerins visiems gyvenimą. Ir negana to, įveda kažkokius Abonento bilietus, kur keleivis moka tuo daugiau, kuo lėčiau autobusas važiuoja. Ir dar papasakoja kliedesių apie tai, kad mokėti brangiau yra pigiau. Ir dar talonus uždraudžia, nes talonų spausdinimas labai brangus. Ir taip toliau. Žodžiu, gaunasi kažkoks absurdas.

Valdiškų organizacijų tikslas dažnai yra visiškai priešingas, nei žmonių: jos galvoja apie tai, kaip išleisti kiek įmanoma daugiau pinigų savo reikalams, kaip pasidaryti sau kuo daugiau darbo ir gal būt, dar ir susigalvoti kokius nors labai įdomius autobusų pirkimus iš kažkokių įmonių, kurios parėmė kokią nors rinkimų kampaniją. Ir jei mes pažiūrėsime į tokius interesus, tai paaiškės, kad visai gerai tos organizacijos dirba: pinigų eikvojimas didėja, darbuotojų daugėja, vis daugiau ribojimų verslui ir vartotojams – įstaiga sukte sukasi.

Štai čia ir įvardinkime: didesne dalimi atvejų, kai mums atrodo, kad valdiškos įstaigos daro visiškas nesąmones, jos daro ne nesąmones, o labai tikslingus veiksmus, kurie yra reikalingi tiktai joms, o ne mums. Tų valdiškų veiksmų absurdiškumas tėra požymis, kad organizacijos tikslai yra priešingi, nei mūsų.

Mūsų noras turėti naudingą įstaigą labai natūraliai sukuria mums šlykštų parazitą: valdiška organizacija ne tik kad neatneša naudos, o priešingai – pradeda siurbti pinigus ir stengiasi padaryti kuo daugiau žalos, nes kuo visiems bus blogiau, tuo daugiau darbo ta organizacija turės, o tai reikš, kad galės dar labiau išsipūsti.

Šitas parazitinis procesas sunkiai išvengiamas: tai visam pasauliui įprasta biurokratinė stagnacija, aprašyta begales kartų. Būtent dėl to stagnacijos natūralumo negalime tikėtis, kad valdžia dirbs žmonėms, kad ir kiek pati valdžia apie tai skelbtųsi: pati valdžios esmė yra parazitinė.

Nors ir nukrypsiu truputį nuo temos, bet pasakysiu, kad tai būdinga ne tik valdžios institucijoms – stagnaciniai procesai atsiranda ir versle, kai įmonių vadovai ima švaistyti akcininkų pinigus, kabindami tiems akcininkams ant ausų makaronus. Čia galime tarti ir dar kitaip: valstybė – tai tiesiog labai didelė ir sudėtinga organizacija, kurios akcininkai yra visi šalies piliečiai, o samdomi vadovai išmeta mūsų pinigus į balą.

Stagnacijos mastai yra sunkiai suvokiami, tačiau spėti apie juos galime: vidutinė mokestinė apkrova Lietuvos gyventojui yra daugiau, kaip 50 procentų. Taip, jei suskaičiuosime visokį PVM, GPM, Sodrą, PSD ir kitus mokėjimus, tai paaiškės, kad daugiau, kaip pusė jūsų pinigų nukeliauja į valdžios kišenes. Nors ir negalime tarti, kad visi tie pinigai pražūsta veltui, tokios sumos visgi kelia itin nemalonių minčių.

Be abejo, norėtųsi kažkaip imti ir sulaužyti tą valdiškų įstaigų norą plėstis ir viską uždraudinėti. Kita vertus, dėl aukščiau matytų natūralių stagnacinių procesų mes šito padaryti negalime. Gal todėl ir gaunasi, kad visuomenė ir valdžia tampa amžinais priešais: valdžiažmogiai patyliukais plūstasi apie visokius nieko nesuprantančius runkelius, o pati visuomenė keikia visokius biurokratus, korupcionierius ir šiaip nupušusius valdininkus už visas įmanomas bėdas.

Štai čia ir verta truputį sistematizuoti esminius dalykus: pirmiausiai, vertinant valdžios ar su valstybe susijusių organizacijų darbą, reikia visada remtis prielaida, kad jos dirba išimtinai blogai, kenkia visuomenei ir švaisto lėšas visur, kur tik įmanoma. Tai reiškia, kad esminis gero valdymo požymis – tai visi veiksmai, kur valdžia atsisako išlaidų, atleidžia iš darbo biurokratus ir visur kišasi kiek įmanoma mažiau. Esminis rodiklis, rodantis gerą darbą – tai, kad išlaidos, valdomas turtas ir darbuotojų kiekis mažėja.

Grįždami prie mūsų nagrinėto viešojo transporto pavyzdžio, galėtume valdžios darbą vertinti teigiamai, jei ji išparduotų autobusų parką privatiems vežėjams, o troleibusų parką irgi privatizuotų. Priešingas valdžios elgesys, kai pasakojama, apie tai, kad reikia „gelbėti“ valdiškas įmones, išties reiškia atvirą parazitavimą: valdiškos organizacijos plečiamos, verslas naikinamas, paslaugos gyventojams sąmoningai prastinamos ir branginamos.

Lygiai taip pat galime analizuoti ir kitus atvejus – sveikatos apsaugą, mokymo įstaigas ir taip toliau: visur, kur valdžia mažina savo išlaidas ir perduoda viską į verslo rankas, ten viskas vyksta taip, kaip reikia. Bet jei tik valdžia bando plėsti savo įtaką, galime įtarti tuos pačius tipiškus parazitinius procesus.

Na, gerai, gal teoriškai ir gali būti išimtinių atvejų, kai visgi reikia plėsti valdiškų įtaigų veiklą arba bent jau tos veiklos nemažinti. Aišku, aš jums tokio pavyzdžio nepateiksiu, nes bent jau Lietuvoje tiesiog nematau, bet tarkim, kad teoriškai gali būti. Neabejotina, kad būtent tokiais atvejais valdžiažmogiai jums išskirtinai efektingai knisti protą: juk jei jie būtini, tai kuo blogiau jie dirbs, tuo daugiau jie galės pinigų reikalauti. Čia vėl tą patį viešąjį transportą prisiminkim. Arba valdiškas gydymo įstaigas. Arba kokius nors egzaminų centrus. Arba dar ką nors, kas neabejoja savęs valdiškąja būtinybe. Štai tada vertėtų pagalvoti apie du dalykus: visų pirma, apie prasmingus tikslus, o antra – apie tų tikslų matavimą.

Čia žinokite, yra viena problema: visos valdžios įstaigos puikiai save geba matuoti tik vienu būdu: įsisavintais pinigų kiekiais. Ir negalvokit, kad aš juokauju – jūs pasikapstykite po tų įstaigų planavimo dokumentus, tai jūs savo akimis nepatikėsit, jie netgi tokius tikslus sau nusimato, kaip „parašyti tiek ir tiek pranešimų spaudai“, ir paskui šitiems tikslams paskiria pinigus, kuriuos stengiasi išleisti. Ir paskui jos cypia, jei pinigų gauna mažiau, nes joms atrodo, kad kuo daugiau pinigų jos išleis, tuo visiems bus geriau. Tos įstaigos net nebando kvestionuoti savo išlaidų poreikio: visi valdiški veikėjai (pradedant politikais ir baigiant žemarūšiais klerkais) jums papasakos, kad niekaip kitaip jų matuoti neįmanoma, o jokie kiti tikslai neturi jokios prasmės. Ai, ir dar jie papasakos, kad matavimai turi būti ne dažnesni, nei metiniai, nes labai daug resursų reikia tam, kad žinotum, ką ir kaip dirbi.

Taigi, nesigilinkim gal į tas valdiškas šnekas, o pažiūrėkime paprastuoju būdu: štai kad ir tas pats miesto transportas – juk mums svarbu tiesiog, kad bet kada, kai sumanysime nuvažiuoti iš taško A į tašką B, galėtume nuvažiuoti kuo greičiau. O jeigu sergame, tai mums svarbu, kad mes nenumirtume ir kuo greičiau pasveiktume. O jei norime statyti namą, tai svarbu, kad kuo greičiau jį pastatytume. Ir taip toliau. Ir be abejo, visada dar galime paklausti, kiek smarkiai sumažėjo tose įstaigose dirbančių valdininkų ir kiek sumažėjo tų įstaigų išlaidos.

Viską galima matuoti, svarbu tiktai, kad įstaigų tikslai būtų prasmingi, o matavimai – atitinkantys tuos tikslus, kitaip tariant, skaičiai turi rodyti ne kažkokias vidines veiklas, o prasmingus dalykus. Norime matuoti ekonomiką – matuokime darbą turinčių žmonių skaičiumi (bet tik ne bedarbyste). Norime matuoti sveikatą – matuokime, kiek žmonės pragyvena (bet tik ne kiek sergančiųjų). Norime matuoti priešgaisrinę apsaugą – matuokime, kiek žmonių žūsta ir kokie nuostoliai iš gaisrų (bet tik ne kiek gaisrininkų dirba). Ir taip toliau. Paprastai.

Kartais tie matavimai gali būti gana sudėtingi, todėl valdininkai gali į akis meluoti, esą tai neįmanoma iš principo: štai kad ir miesto transportas – norint jį teisingai įvertinti, reiktų matuoti tipinę kelionės (įskaitant ir kelionę pėsčiomis) trukmę tarp didelio kiekio atsitiktinai pasirinktų miesto taškų. Sudėtingiau matuoti ir gamtos būklę: čia reiktų kompleksiškai vertinti dešimtis ar šimtus užterštumo rodiklių skirtingose vietose. Bet tai juk irgi įmanoma.

Tad grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: valdžios įstaigose – visiška pelkė. Būtent todėl, kad yra dvi labai aiškios žmonių grupės: tie, kurie leidžia tai pelkei egzistuoti, ir tie, kas apsimeta dirbančiais, o išties tik parazituoja ir stengiasi vykdyti pinigų išleidimo planus, kartu kurdami visiems kuo daugiau problemų, kurias paskui galėtų spręsti.

Ponas Redaktoriau, aš jums garantuoju, kad vos tik suprasite, kad valdžios įstaigų tikslai visai ne tie, kokių norėtumėte, tai nereiks jums ir laikraštyje filosofuoti apie visokias ten visuomeninės dezignacijos lūžaties reliatyvumus bei kitus liberaliai kultūrinius dvasingumo aspektus.

Laukiu iš jūsų didelių pinigų už tamstos suprotinimą. Jūsų branginamas Rokiškis Rabinovičius.

About Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

6 Responses

  • Ačiū už nuomonę, Rokiški Rabinovičiau.
    Turbūt ŠMM klerkai dabar galėtų būti priskiriami prie gerųjų valdžiažmogių, tiesa? „Krepšeliai“ atliks tą gerąjį valdiškų įstaigų susinaikinimo darbą. Trūksta mokinių, trūksta finansavimo, mokykla uždaroma. Tas pats nutiks ir su nereikalingais universitetais (ar tokiam, atsiprašant, miestui, kaip Šiauliai reikia universiteto? Gal ir kolegijos pakaktų, bet ir tai klausimas). Lėšos bus sutaupytos, arba kitaip – neiššvaistytos.
    O dar kiek muziejų turime, vien tokiame Kaune. Gazilijonas jų. Jei juos privatizuotume, jie visi pradėtų geriau tvarkytis ir bent jau pasirūpintų marketingu bei kitais dalykais. Nevykę – užsidarytų ir nesėdėtų mums ant pečių. Kiekviena buhalterė, administratorė ar tiesiog muziejaus darbininkas mums visiems kainuoja.
    O kam Klaipėdoje tiek teatrų? Ir visi jie vienaip ar kitaip siurbia iš biudžeto lėšas. Juk jei būtų tikras teatro poreikis – rinka sureaguotų ir susiburtų privatus, atitinkantis tikruosius žmonių poreikius. Nes jei viskas liks kaip dabar, tai bus kaip su viešuoju transportu – įsisteigs meno „dušmanai“, kurie teiks nelegalias pramogas.
    Sporto federacijų finansavimas iš viso ties absurdo riba. Kai vaikas nori žaisti krepšinį, jis gali ir seną kibirą prie tvarto sienos prisikalti, o turint omeny, kaip sparčiai gerėja gyvenimas, krepšinio lanką nusipirkti irgi gali beveik visi, tad viešaisiais pinigais statyti sporto aikšteles turėtų būti draudžiama. Visi žinome, kad laimi tuos konkursus, kaip atliekami darbai ir etc. Tam kad bėgti, juk pinigų nereikia, tiesiog bėgi aplink miestą ir tiek, o čia visokie milijoninus eurų kainuojantys maniežai, baseinai ir t.t. Kai miesto ar miestelio bendruomenė pajaus, kad jiems reikia sporto komplekso mieste, susiorganizuos, susimes ir pasistatys privačiai, be valstybės konkurso.
    Ir pasakojimą apie tai, kaip kovoti su pelkėmis galima tęsti iki begalybės – senelių namai, našlaičių prieglaudos, psichiatrinės ligoninės, viešasis transportas, rajonų kultūros namai (rimtai, wtf?) ir etc.

    • Žinot, tamstos komentaras – tiesiog ideali iliustracija būtent toms valdžiažmogiškoms kalboms apie tai, kaip viskas be jų sugriūtų, nes viskas tik jų dėka. Nuostabu tik tai, kad ir privačios mokyklos, ir sporto kompleksai, ir poliklinikos kuriasi netgi nepaisant nuostabiai stipraus valdžios rūpesčio tomis sritimis 🙂

      Yra toks vienas klasikinis metodas efektyvumo vertinimui: sudaromas bazinis kainos modelis toms pačioms paslaugoms ir lyginama kiek smarkiai jis skiriasi nuo faktinio. Ir pagal tą skirtumą žiūrimas efektyvumas. Tai vat pabandykit man pasakyti, kiek procentų švietimo ar sveikatos apsaugos efektyvumas pagal tuos vertinimus, kuriuos aš esu matęs 🙂

      Ir štai tada jau galėsim pakalbėti apie tai, kaip psichiatrinės ligoninės statosi aukštesnes tvoras, zuokiniai kuriasi tramvajus, o nekurios organizacijos svaigsta apie tai, kad reikia vaikų namus pildyti, nes darbuotojus reikia darbu aprūpinti.

      • Mielas Rokiški Rabinovičiau,
        sugriūtų tik dalis ir tik kuriam laikui. Tas, kas gyvuoja vien biudžeto pinigais, tik dėl jų ir gyvuoja. Nutrauk finansavimą – įstaigos nėra. Tik tuščias pastatas ir bedarbiai (bet biurokratai to verti, nes aš jų nekenčiu).
        Aš Tamstos mintims pritariu, tačiau reikalo supaprastinimas yra kiek erzinantis. Nereikia įrodinėti, kad privačios iniciatyvos daugeliu atveju yra sėkmingesnės, nei valstybinės, nes tai ir taip aišku.
        Jūsų skaitytojai būtų dėkingi, būčiau ir aš, jei pasidalintumėte švietimo ar sveikatos apsaugos efektyvumo vertinimų duomenimis, ar įdėtumėte kokią nuorodą. Esu dirbęs mokytoju, tad būtų idomu (kaip ta neveikianti, neefektyvi, anot kai kurių, sistema duoda stulbinančius rezultatus (kenčiu nuo užkalniškų optimizmo priepuolių)).
        Mano komentare ironijos mažai ir ji buvo išprovokuota komplikuotų dalykų supaprastinimo. Lietuvių istorijoje daug sėkmės pavyzdžių, kuomet neįtikėtini dalykai buvo pasiekti be valstybės pinigų pagalbos. Ypač tokių pavyzdžių daug tarp Amerikos lietuvių. Tačiau bendrai – naivu manyti, kad biudžetinė įstaiga nesieks įsisavinti kuo daugiau lėšų. Tokia biudžetinės organizacijos kertinė logika ir jokie išvedžiojimai jos nepakeis. Nebent reikės kitų biurokratų pirmiesiems prižiūrėti. Man labai patinka vieno amerikietiško sitcom’o personažo Rono Swansono pažiūros, kad tobula vyriausybė – tai mažam kambarėlyje sėdintis vienas vyrukas, kurio vienintelis darbas nuspręsti, ar nuspausti branduolinio ginklo mygtuką ar ne. Galbūt tai iš tiesų būtų tobula.

        • Kiek atsimenu tuos skaičius, švietimo sistemos efektyvumas – apie 20 proc., sveikatos apsaugos – apie 15 proc.. Nežinau, kiek tie skaičiai tikri buvo, bet net jei ir su nuokrypiu, visvien pakankamai atitinkantys.

          O dėl kitko – taigi tamsta bandote dabar ginčytis, man aiškindamas būtent tai, ką aš rašiau straipsnyje. Ar tik nėra taip, kad tamsta komentuojate, normaliai nepaskaitęs, o tik kelis sakinius akimis permetęs? Nedarykite tokių dalykų, nes taip elgtis labai negražu.

  • Mielas, Rokiški Rabinovičiau,
    aš ne kiek ginčiju Jūsų mintis, kiek bandau surasti sau atsakymus. Straipsnį aš perskaičiau 🙂 Kai kurias vietas netgi dukart. Trolinti galėčiau už abi pues, jei toks būtų mano tikslas.
    Tačiau man labiau rūpi atsakymai (kurių pats nerandu), ką daryti, pvz., su rajonų kultūros centrais/namais. Jie juk turi ir savo administracijas, veikiančias pagal tipines biurokratines tradicijas, ir renginių organizatorius, ir etc. Ar įmanoma išmatuoti jų efektyvumą? Kaip nustatyti, ar tipinio jų darbuotojo alga (spėju apie 1200 lt?) yra normali, ar etatų skaičius pagrįstas? Kaip išmatuoti jų teikiamą naudą bendruomenei? Renginių skaičiumi? Renginių kokybe (poezijos vakaras su kokiu vietiniu kaimo poetu, tarkim vertinamu vietoje, bet niekam nežinomu šalies mastu)?
    Ar manote, kad įmanoma Skuode vietos kultūros namų funkcijas perleisti privačiai įmonei, kuri žinos kaip surengti vietos kūrėjos, tarkim, tapytojos akvareliniais dažais parodą pelningai? O galbūt iš viso tokių dalykų nereikia, nes kas negali sutraukti žmonių, kaip kad „Urvinis žmogus“, tas nevertas dėmesio?

    Dėkoju už Jūsų nuomonę.

    • Taigi jei šitokį klausimą užduodat, tai labai juk paprasta: pagal tikslus. Čia gi vadybos absoliutinis beisikas: nustatomi tikslai (pvz., tiek ir tiek galutinio rezultato, pvz., renginių su tokiais ir tokiais kriterijais) ir žiūrimas gebėjimas įvykdyt ir pagrįst finansines išlaidas. Jei jau taip bukai. O nauda bendruomenei pamatuojama klasikiniu metodu – per bendruomenės apklausą.

      Jei tie duomenys apie išlaidas ir rezultatus pakankamai skaidrūs, tai žmonės pakankamai gerai sugeba įvertint. Tarp kitko, būtent dėl to valdininkai itin nemėgsta skaičių, aiškių tikslų, skaidrios finansų struktūros ir rodiklių, ypač tokių, kur normalesniais periodais, pvz., savaitiniais ar mėnesiniais.

Leave a Reply

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex