Šitas straipsnis buvo publikuotas Lietuvos Ryte, kai dar tik įsiplieskinėjo triukšmas dėl kai kurių įstatymų pakeitimų. Ir nieko šitas straipsnis nepakeitė: nei viena pusė neišgirdo kitos. Vieni šaukė, kiti šaukė, tačiau bent jau kol kas – taip ir nepastebėjau, kad vieni su kitais rastų kalbą ar bent jau suprastų, apie ką išvis kalba. Išties žmonėms neįdomu vieniems kitus išgirsti. Tai senas faktas, tačiau taip jau yra.
Bene giliausia problema yra ta, kad neįmanoma kokiais nors objektyviais kriterijais apibrėžti vaiko laimės. Ir kai ją pabandai apibrėžti įstatymais, tai gali gautis neaišku, kas.
Jei kalbėsim paprastai, tai visas konfliktas susiveda į labai paprastą dalyką: viena žmonių grupė mato smurtą prieš vaikus iš nekurių šeimų pusės, o kita žmonių grupė mato smurtą prieš vaikus iš valstybės pusės. Neabejotinai ir vieni tą mato teisingai, ir kiti, nes yra ir tas reiškinys, ir anas. Tačiau kai abidvi tos grupės viena kitos negirdi, tai ir gaunasi, kad viena grupė neigia vieną smurto rūšį, o kita grupė neigia kitą smurto rūšį.
Galų gale vieni su kitais susipjauna ir tada jau prasideda: vieni kitus vadina vaikų kankintojais, o tie kiti pirmuosius – vaikų grobikais. Juk paprasčiau užklijuoti etiketę kažkam, nei išsiaiškinti.
Man labai norėtųsi, kad atsirastų bendra kalba. Nes kai jos nėra, lieka tik smurtas. Smurtas, kuris nesprendžia jokių problemų.
About Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
