Kažkoks archyvas

Šitas straipsnis irgi buvo vienas iš pirmų maniškių, kurie pakliuvo į „Verslo Klasę“, dar prieš krūvą metų. Nei neatsimenu dabar, ar pirmas buvo jis, ar tas, kur rašiau apie raktinius darbuotojus.

Skirtingai, nei raktiniai darbuotojai, šitas straipsnis gal taip smarkiai neužkliuvo, bet žinau, kad privertė kai kuriuos susimąstyti. Tema juk labai paprasta: mes esame valstybė, visuomenė, kuri lyg ir turi bendrą tikslą – gyventi gerai. Tik vat kažkodėl gaunasi taip, kad nors tikslas ir yra, dažnai užmirštama apie tai, kaip jį greičiau pasiekti.

Tik bailiai moka mokesčius

Kartą vienas pažįstamas Lietuvą pavadino čeburekų šalimi. Mane šitai nustebino, nes šis žmogus buvo ne kažkoks „intelektualas“, o sėkmingas verslininkas, turintis labai gilias finansų valdymo žinias ir net skiriantis dalį savo pajamų socialiniams tikslams. Bet vėliau aš supratau, ką jis turėjo omeny.

Vakarų Europoje klesti kapitalizmas. Mūsų šalyje – irgi. Kapitalizmas. Kažkoks. Post-sovietinis. Lygiava (įskaitant ir lygesniųjų lygesnumą) visur, kaip ir anksčiau, tačiau iškaba – „kapitalistinė“. Tai reiškia, kad visi lygūs vien todėl, kad „taip turi būti“. Ir kokios pasekmės?

Štai, vienas buvęs kolega įkūrė individualią įmonę. Santaupas sukišo. Pabandė prekiauti kažkokiais meniniais niekučiais. Po kelių mėnesių darbo paskaičiavo rezultatus: verslas lyg ir auga, netgi artėja prie atsiperkamumo ribos… Pirmą mėnesį bendros pajamos – 200 litų. Antrą – 800 litų. Trečią – 600 litų… Ketvirtą –1100. Taigi, vat. Gal ir būtų užaugusi ta jo firma. Bet mokesčiai uždusino. Ir dar visokios biurokratijos. Paaiškėjo, kad pastarosioms reikia buhalterės. Nes pačiam viską teisingai suskaičiuoti neįmanoma. Taigi, dar 400 litų mėnesinių išlaidų. Štai to „monkės biznio“ balansas už keturis mėnesius:

• Pajamos + 2700 litų.
• Asmenininės išlaidos – 5000 litų (santaupos, išleistos prasimaitinimui).
• Privalomieji mokesčiai – 520 litų.
• Buhalterija – 1200 litų.
• Likutis: – 4020 litų.

Savaime aišku, kad verslas, nepaisant akivaizdaus augimo, buvo uždarytas.

Arba kita istorija. Apie kitą pažįstamą. Anas su draugu įkūrė UAB. Sumetė po 30 tūkstančių. Ir nutarė, kad leis tuos pinigus prekėms visokioms, atlyginimams ir taip toliau. Darbuotojų porą pasamdė. Ir save pačius įsidarbino. Tai kaip jūs manote, kas gavosi? Jų asmeniniai pinigai, už kuriuos jau mokesčiai sumokėti kitose įmonėse, virtę prekėmis, eina per buhalteriją, virsta įmonės pajamomis ir apsimokestina dar kartą. Kitaip tariant, įdėjo jie tuos pinigus, o dabar nori išsimokėti sau algas ir staiga – BUM! Reikia mokesčius sumokėt! Sodrai mokesčius, mokesčiams mokesčius ir dar kažkokius mokesčius, žodžiu, nori susimokėti sau tūkstantį savo paties pinigų – tai dar tiek pat atiduok valstybei. Tai kaip tokį procesą pavadinti? Irgi „monkės bizniu“, tur būt.

Apie valstybės požiūrį verta papasakoti dar vieną istoriją: pažįstamas jaunas verslininkas mažoje savo firmelėje buvo įdarbinęs vadybininkę. Toji išėjo motinystės atostogų. Žinote, kaip būna. Praėjo koks pusmetis ir staiga – BUM. Firmos sąskaitoje atsirado „minusas“ – „Sodra“ nurašė iš jos apyvartines lėšas. Netgi daugiau, nei toje sąskaitoje išvis buvo. Aišku, firmą ištinka krizė, o verslininką – nervinis priepuolis. Taigi, visą naktį nemiegojęs, pajuodęs, verslininkas eina aiškintis į „Sodrą“, o ten sužino, kad įvyko klaida – anie tiesiog pamiršo, kad toji vadybininkė motinystės atostogose ir nutarė per prievartą atsiimti „nesumokėtus“ mokesčius. Su įmone, „nesumokėjusia“ mokesčių, pasiaiškinti irgi nesusiprato. O dabar, mielas skaitytojau, pabandykite atspėti, kiek skirtingų pažymų iš skirtingų vietų reikėjo nunešti į „Sodrą“, norint atgauti pinigus, su kiek „Sodros“ biurokratų teko aiškintis, ir kiek visa tai užtruko.

Paradoksas, bet DIDELĖMS įmonėms tokių bėdų nebūna. Jos pakankamai didelės, kad dvigubas apmokestinimas nedarytų įtakos, jos pakankamai didelės, kad buhalterija atsipirktų, jos pakankamai didelės, kad galėtų pirkti iš savo padalinių, o ne iš kitų firmų, taip išvengdamos dar dalies mokesčių, galų gale, jos pakankamai didelės, kad darytų mąsto ekonomiją, sutaupydamos lėšas, kurių niekad nesutaupys smulkus verslas. Jos pakankamai didelės, kad galėtų kompensuoti verslo rizikas. Ir žinoma, jos pakankamai didelės, kad „Sodros“ klaidos jiems nesukeltų krizių.

Pažvelkim dar kartą į mažųjų įmonių problemas. Bendros įmonės išlaidos, susijusios su mokesčiais gali būti didesnės, nei įmonės pelnas, o kai kada – netgi viršyti pajamas. Tipinė startuojančio verslo situacija: 10000 litų pajamos dviejų žmonių įmonėje per 3 mėn. vos leidžia pragyventi, net jei mokesčiai lieka nesumokėtais. Mokestinė sistema niekaip neatsižvelgia į startuojantį verslą – dvigubas apmokestinimas gali pavogti pusę ar net daugiau lėšų. Dėl nežmoniškos biurokratijos startuojanti įmonė buhalterijai išleidžia pinigų daugiau, nei sumoka mokesčių. Taigi, jei įmonė maža – slėpti mokesčius žymiai paprasčiau ir pigiau, nei juos sumokėti. Jos moka vokeliuose, tačiau tai neišvengiama – pavalgyti svarbiau, nei kalėjimo rizika. Galų gale, mažos įmonės priverstos mokėti vokeliuose, nes turi konkuruoti su dideliais vokelių mokėtojais. Akivaizdu, kodėl kas antras verslininkas moko jaunesnius kolegas: „Tu ką, bailys? Moki mokesčius?“.

Bet viskas keičiasi, kai įmonė sustiprėja: „juodoji“ buhalterija pavirsta į akmenį po kaklu. Nėra teisingos apskaitos – neįmanoma teisingai organizuoti valdymo, neįmanoma nustatyti, kuris padalinys pelningas, o kuris – ne. Apie jokius modernius vadybos metodus, paremtus padalinių veiklos rodikliais, išvis negali būti nei kalbos. Tuo tarpu savininkas, norėdamas žinoti, kad pinigai nedingsta, priverstas kištis į smulkiausius įmonės reikalus. Bene rizikingiausiu įmonės padaliniu tampa sandėlis: neapskaitytos prekės, neaiškūs finansiniai srautai, etc. – visa tai baigiasi tuo, kad įmonė net nežino, už kokią sumą prekių ji turi ar kiek yra įsiskolinusi. Beje, čia atsiranda ir rizika bankams: matydami geresnius skaičius, nei turėtų būti, jie gali prarasti didelius pinigus. Ir vėlgi, įmonė, kuri neįtikina banko, kad turi teisingą apskaitą, negali gauti paskolų. Ir galų gale, dar ir darbuotojai nuolat nepatenkinti dėl vokeliuose mokamų atlyginimų.

Valstybės pozicija

Nenagrinėkime formalių biurokratinių argumentų apie tai, kad „mokesčius turi mokėti visi“, „taigi net ir mažos įmonės gauna pajamas“, „visi turi būti lygūs“ ir pan. – tai tinginių, nenorinčių pelningai dirbti, požiūris (sakyčiau, šie veltėdžiai todėl ir dirba valstybinėse įstaigose, kad jokiam verslui jų nereikia). Geriau pažvelkime į mokesčius, kaip valstybiniai ūkininkai: verslas – tai didžiausia valstybinė ferma (aišku, yra ir kitų, pvz., kasyklos, pinigų leidyba, etc.). Todėl iš jos valstybė turėtų pasidaryti pačias didžiausias pajamas. Taigi, kalbant ūkiškai: negi tik atsivestus veršelius-verslininkus varysi laukan, kartu su buliais, kad juos sutryptų, ar kad jie pastiptų nuo šalčio? Norint gero ūkio, reikia pirmiausiai pasirūpinti prieaugliu, jį šerti ir lepinti. O jau paskui, kai suaugs – melžti, skersti ir lupti devintą odą. Taip ir su verslu: tegul užauga, o paskui jau dusinkim. Valstybės verslas, kaip ir kitos fermos, yra paremtas auginimu: susikuria naujos įmonės, jos tampa mažomis, bet sėkmingomis, šios ilgainiui tampa vidutinėmis, o pastarosios – išauga į dideles korporacijas. Nuolatinis atsinaujinimas tampa sėkmingos ekonomikos garantu.

Akivaizdu, kad verslininkiškas būdas pakelti ekonomiką – tai kardinaliai diferencijuoti mokesčius bei biurokratinius reikalavimus, taikomus keturioms skirtingoms įmonių grupėms: startuojančioms, mažoms, vidutinėms ir didelėms. Startuojantis verslas visvien neatneš pinigų, maži versliukai jų atneš nedaug, vidutinės įmonės duos valstybei gerą uždarbį, o stambias korporacijas jau reiks griežčiau prižiūrėti, kad nesutryptų mažesniųjų.

O kaip dabar gaunasi? Nusipirko bobutė paršelių, ėst nedavė, nes ir taip maži. O pasiskaičiusi Orvelo, dar ir vienus nuo kitų atskyrė, kad nesusivienytų (nes kiaulės gi nori augti!). O kai tie padvėsė, tai ir gavosi: vietoj fermos – čeburekų kioskas. Čeburekų kioskas čeburekų šalyje, apie kurią man kalbėjo puikiai finansų valdymą išmanantis verslininkas.

Verslo pozicija

Jei dar tik norite pradėti verslą, siūlau pirmiausiai pagalvoti, ar tikrai turite bobutę, kuri jus šers? Būtinai įvertinkite anosios resursus bei norus. Netapkite mažu paršeliu, padvėsusiu iš bado. Didžiulė dalis naujai įkurtų įmonių bankrutuoja vien dėl to, kad būna silpnai įvertinusios savo galimybes: klientų pasirodo besą mažiau, nei tikėtasi, išlaidų – daugiau, nei buvo galima nuspėti. Kartais būna tiesiog naivių atvejų, pvz., naujos įmonės savininkas, metęs darbą ir ėmęsis verslo, užmiršta, kad įmonė dar ir jį patį turės išlaikyti. Ir aišku, neužmirškite apie mokesčius: jų administravimui teks sugaišti daugiau laiko ir lėšų, nei galėtumėte įsivaizduoti. Kaip įvadą į Lietuvos mokestinę sistemą rekomenduoju paskaityti puikų Franco Kafkos veikalą „Procesas“.

Jei jūs visgi išdrįsote pradėti verslą, sugebėjote išgyventi ir net užauginote sėkmingą įmonę, derėtų apgalvoti, kaip pelningiau atsisakyti vokelių ir sutvarkyti buhalteriją, tuo pat metu dar ir pagerinant įmonės finansinius rodiklius. Taip, tai didelis, sunkus ir gal net stebuklo reikalaujantis uždavinys, tačiau ilgalaikiuose įmonės vystymo planuose būtinai numatykite šį tikslą. Neužmirškite, kad tik „baltą“ buhalteriją turinčias įmones įmanoma efektyviai valdyti ir brangiai parduoti, tik tokios įmonės lengvai plečiasi į užsienį, galų gale, tik tokios įmonės nerizikuoja susilaukti svečių iš mokesčių inspekcijos (prisiminkim tą patį žemės ūkį: karvės, neduodančios pieno, yra paskerdžiamos). Bet kuriuo atveju, rizika yra tuo didesnė, kuo didesnė pati įmonė. Svarbiausias dalykas, kurį galiu rekomenduoti – nepagailėkite pinigų buhalterijai bei geram finansų specialistui: gali būti, kad firmoje atsiras pinigų, apie kuriuos net neįtarėte. Geras finansistas gali išgelbėti jus ir nuo bankroto, apie kurį jūs irgi neįtariate.

Vienoje įmonėje, su kuria kažkada teko dirbti, buvo įvykdytas sunkus sprendimas – panaikinti „juodąją“ buhalteriją. Žinoma, pradžioje viskas ėjosi sunkiai, skeptiškai į šį projektą žiūrėjo netgi su finansine veikla nesusiję darbuotojai. Bet kai įmonė sužinojo realius savo finansinius duomenis, visi pamatė ir pasekmes: apie 800 tūkstančių litų mėnesinę apyvartą turinti firma gaudavo beveik nulinį pelną ir turėjo apie pusę milijono klientų skolos, kuri kiekvieną mėnesį išaugdavo dar pusšimčiu tūkstančių. Atsiradus vieningai apskaitai, atsirado ir galimybė kontroliuoti pinigų srautus. Ir nors mokesčių suma išaugo maždaug 20 tūkstančių, įmonė sustabdė paslaugas nemokiems klientams (dauguma jų buvo „nelegalai“) bei susigrąžino nemažą dalį skolų (atsirado galimybė joms išieškoti teisiniais būdais). Pasekmė – per keletą mėnesių įmonė gavo apie 200 tūkstančių papildomo „legalizacinio“ pelno.

Kartą teko susidurti ir su kita įmone, kuri kažkokiais neįmanomais būdais susitvarkė „juodąsias“ pajamas taip, kad nei šuva nesulotų. Darbuotojai gaudavo atlyginimus tvarkingai, be jokių vokelių, bet didžiulė dalis įmonės pajamų buvo slepiama. Ir štai, atėjo pas juos delegacija iš mokesčių inspekcijos. Nei įspėjusi, nei ką – tiesiog užgriuvo. O vadovybė išsigando, kad anie kažką suras ir užsidarė kabinetuose. Spėjo tik visų skyrių vadovams paskambinti ir liepė neišleidinėti darbuotojų iš kabinetų, kad ginkdie, inspektoriai ko nors nepakalbintų. Ir ką jūs manote? Mokesčių kontroliuotojai nieko nerado. Bet iš vadovybės elgsenos visi darbuotojai suprato, kad įmonėje vyksta labai neaiškūs dalykai. Kilo daugybė gandų apie tai, kad įmonę uždarys mokesčių inspekcija, kad vadovai sės į kalėjimą, kad įmonė ant bankroto ribos, etc.. Jau po kelių savaičių darbuotojai ėmė pereidinėti į kitas įmones, o po kelių mėnesių įmonę ištiko krizė. Istorija gal ir kvaila, bet galime pastebėti, jog yla visad išlenda iš maišo. Ir kartais – visai ne ten, kur tikiesi.

Galime prisiminti dar ir vieną dešras gaminančią agrofirmą, kurią teismai ir žiniasklaida nukankino vien dėl to, kad vokeliais pasipiktino eilinė darbininkė. Kažkodėl netikiu, kad jos vadovai skaičiavo išlaidas, skirtas šio skandalo valdymui, tačiau neabejoju, kad jos sulyginamos su bendra nuslėptų mokesčių suma. O kur dar daugybė sugaišto laiko, prarasta reputacija, teisinė vadovų rizika, galų gale, užmiršti įmonės vystymo projektai?

Geriau papasakosiu jums receptą, kaip galima sužlugdyti kas antrą verslą: tiesiog įskųskite savo konkurentą mokesčių rinkėjams, asmens duomenų saugotojams, darbo inspektoriams ir dar kelioms tarnyboms. Ir dar paduokite įmonę į teismą dėl ko nors. Nesvarbu, dėl ko. Patys galite nuspėti, kas bus, kai viena po kitos įmonėje ims lankytis inspektorių delegacijos, o vadovai važinės į teismus.

Didelis verslas iš vokelių ir mokesčių slėpimo patiria dideles rizikas ir milžiniškas netiesiogines išlaidas, susijusias su „juodąja“ buhalterija ir neapskaitomomis lėšomis. Bendrosios išlaidos mokesčiams slėpti gali gerokai viršyti sutaupomas sumas. Nesigilinkim į sudėtingus dalykus – štai pora iš daugybės klausimų, susijusių su didelių įmonių finansine apskaita:

1. Kiek pavogti turi stambios įmonės vadovas, kad susilygintų su mažos įmonės savininku ar galėtų pradėti nuosavą verslą?
2. Kam juodoji buhalterija gali atnešti daugiau pinigų – akcininkui ar nesąžiningam vadovui?

Kartą teko išklausyti istoriją apie vieną didelę Lietuvos įmonę, turinčią šimtamilijonines apyvartas ir juodąją buhalteriją. Taigi, ta įmonė ėmė ir susizgribo, kad neaišku, kiek tų „juodų‘ pinigų išvis turi, iš kur jie atsiranda ir kur jie dingsta. Po ilgokų svarstymų įmonės vadai nusprendė, kad reikia užsisakyti specialią programinę įrangą su „dvigubu dugnu“. Taip bus galima ir mokesčius slėpti, ir tvarkingą apskaitą turėti. Programuotojai apskaitos priemones sukūrė tikrai gerai – visos galimybės susieti „baltus“ pinigus su „juodais“, vykdyti suderintą deklaruotų ir realių prekių apskaitą, etc. – viskas, ko tik gali prireikti. Bet kaip jūs manote, ar per du metus įmonė sugebėjo bent truputį pagerinti savo veiklą? Dar labiau padidėjo buhalterinės išlaidos, buvo surasti keli „juodų“ pinigų vagys, tačiau chaosas niekur nedingo: „juoda“ apskaita yra, o kaip ji susisiekia su „balta“ – nieks nesupranta. Didelėje įmonėje turėti efektyvią dvigubą apskaitą neįmanoma – paprasčiau sumokėti mokesčius, kuriuos paskui galima sumažinti ir paprastesniais būdais.

Na, o jeigu jūsų verslas vis dar mažas, o mokesčiai – kaip peilis po kaklu, aš jums nieko nepatardinėsiu.