Kažkoks archyvas

Net neatsimenu, kodėl man kilo noras parašyti šitą straipsnį, vėliau išspausdintą žurnale „Verslo Klasė“. Jei neklystu, tais laikais, apie kokius 2009 metus, dar naudojausi LiveJournal. Tai buvo labai seniai, kai lietuviškas Internetas buvo kelis kartus mažesnis, negu dabar, Facebook buvo naujovė, o blogeriai tebuvo kažkokie šiaip neaiškūs tipai iš internetų.

Kaip tik tuo metu buvo prasidėję aktyvūs bandymai drausti kai kuriuos senus žodžius, nes jie esą kažką įžeidžia. Kaip tik tada ir prasidėjo pirmi bandymai įvedinėti „hate speech“ sąvoką, pagal kurią galima būtų ką nors pasodinti už tai, kad tas kažkas ką nors netinkamai galvoja ir kalba. Ir kaip tik tada itin aktyviai buvo imta pasakot, kad negalima sakyti tokių žodžių, kaip „negras“, „žydas“, „čigonas“ ir pan..

Dabar situacija kiek kita: nors ir ima rastis vis daugiau žmonių, kurie tiesiog juokiasi iš politkorektorių, kai kurie politinės korekcijos diegliai, gyvenantys savo kosmosuose, visai nuprotėjo – štai dabar randasi jau netgi bandymų delegitimizuoti tokius žodžius, kaip „tėtis“, „mama“, „vyras“, „moteris“ ir panašūs. Politkorekcinė beprotybė jau prasiskverbė į valdžios įstaigas: Artūro Zuoko valdoma Vilniaus savivaldybė neseniai sugalvojo, kad vietoje žodžių „tėvas“ ir „motina“, turi būti „Tėvas I“ ir „Tėvas II“.

Politkorekcinio pobūdžio draudimų daugėja, o politkorektoriai visur aiškina, kad kažko negalima sakyti todėl, kad kažkas kažką gali žeisti ar daryti kokį nors neteisingą poveikį ir taip toliau. Todėl formaliai ar neformaliai imama drausti vis daugiau žodžių ir tabuizuojama vis daugiau temų.

Grįžtant prie šio straipsnio – po jo išspausdinimo buvau susilaukęs netgi grasinimų iš kažkokių priedurnių: žadėjo mane pasodinti už kažkokį neapykantos kurstymą ir dar kažką. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad net ir apie politkorekciją kalbėti negalima, nes tai kažką esą žeidžia. Tiesa, taip ir nesuprantau, ką ir kaip žeidžia, tad galiu nebent įsivaizduoti, kaip koks nors politkorekcinis beprotis kažkur mane bando įskųsti: „tame straipsnyje rašo apie baltąsias beždžiones, kurios yra uždraustos, nes apie jas negalima galvoti„.

Baltųjų beždžionių propaganda

Negalvok apie baltą beždžionę! Bent vieną minutę negalvok apie baltą beždžionę! Tiesiog paimk laikrodį ir žiūrėk į jį vieną minutę, ir per tą laiką nei už ką nepagalvok apie baltą beždionę! Tau negalima galvoti apie baltą beždžionę!

Negirdėjote tokio pokšto? Jei negirdėjote, pabandykite minutę nieko negalvoti apie baltą beždžionę ir pažiūrėsime, kas gausis. O jei girdėjote – manau, lengvai suprasite, apie kokią propagandą kalbu. Apie tą propagandą (gal būt – netgi neapgalvotą, netyčinę, o gal – net ir gerais norais vediną), kuri mums kala į galvas – „negalvok apie tą“, „negalvok apie aną“. Ypač – apie propagandą, kuri vadinama „politkorektiškumu“.

Prieš porą dešimtmečių vienas mano pažįstamas, su kuriuo kasdien bendravau kelis gerus mėnesius, į mano klausimą apie rasizmą Lietuvoje tiesiog išvertė akis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Gal tu durnas? Afrikoje – taip, ten daugelis baltųjų nekenčia, Amerikoje – nežinau, nebuvau… O čia, Lietuvoje – tai tik spokso, nes negro gyvai nėra matę“. Taip, tasai pažįstamas buvo negras. Vaikinukas, kuris apie rasizmą net nesusimastydavo, nes nieko panašaus Lietuvoje nematė.

Tačiau laikai pasikeitė – dabar neretas jau žino, kad žodis „negras“ gali būti kažkam įžeidus. O žodis „nigeris“ – netgi pilnas atviros paniekos. Juk reikia kalbėti politkorektiškai, sakyti „juodaodis“, mat kitoks pasakymas kažkam gali priminti vergovę, pažeminti, priversti jaustis antrarūšiu. Prieš 15 metų nesuprantamai atrodžiusios socialinės reklamos apie tai, kad odos spalva nieko nereiškia („Visi skirtingi, visi lygūs“ – berods taip skelbdavo?), dabar jau įgyja prasmę: rasizmas po truputį tampa įprastu ir vis populiaresniu, tegul ir vis labiau draudžiamu, užslėptu, nedemonstruojamu viešai, tačiau daugeliui – netgi natūraliu. Kodėl? Vargu bau labai padaugėjo juodaodžių Lietuvoje. Neteko girdėti ir apie kokias nors marginalines grupes, kurias su juodaodžiais kas nors galėtų susieti. Kai kurie sociologai gūžčioja pečiais, kiti – bando paaiškinti tautiečių patirtimi, atsivežta iš užsienio. Treti gi sako, kad jokio pokyčio išties gal ir nėra, tik problemos išlenda į paviršių, tampa aiškiau matomomis. O aš apie tai turiu kitokią nuomonę. Paremtą laukinių Afrikos tautų įsitikinimais, šamanų idėjomis.

Tabuizacija, kaip smegenų plovimas

Daugybė laukinių tautelių, gyvenančių visiškai skirtingose pasaulio vietose, turi labai panašius mirusiųjų atminimo papročius: Australijos aborigenai metus laiko nemini mirusiojo vardo – tai pagarbos jam ženklas. Lygiai taip pat elgiasi ir Sacharoje gyvenantys tuaregai. O Pietų Amerikos indėnai mbajai, mirus gentainiui, uždraudžia ne tik jo vardą, bet ir patys keičiasi savo vardus į naujus. Akivaizdu: draudimas pratęsia atmintį, o kuo draudimas didesnis – tuo daugiau visi apie tai galvoja. Formaliai viskas pridengiama paaiškinimais apie tai, kad mirusiojo minėjimas gali iškviesti jo dvasią, tačiau šių genčių šamanai viską aiškina paprasčiau: genties istorija turi išlikti, o draudimas – geriausias būdas genties atminčiai pagerinti. Tai ir yra tabu esmė. Panašūs tabu egzistuoja ne tik laukinėse bendrijose – galime prisiminti ir judaizmo draudimą vartoti žodį „Dievas“ – akivaizdu, kodėl: tam, kad nuolat apie jį galvotum.

Kažkada teko skaityti apie mažą Afrikos tautelę, kuri ligšiol turi dar nuostabesnį paprotį: įamžindama žymiausių didvyrių atminimą, uždraudžia vartoti vieną iš kalbai įprastų žodžių – tai veikia dar efektingiau: koks nors hipotetinis didvyris Mabuntu gauna, pavyzdžiui, Dramblio vardą. Ir išsyk visiems uždraudžiama tą naująjį vardą minėti bet kokiu pretekstu – už ištartą žodį genties burtininkas gali prakeikti ir išvaryti žmogų į laukines džiungles, pasmerkdamas jį mirčiai – ar nuo laukinių žvėrių, ar nuo priešų strėlių. Nepaisant to, laiks nuo laiko, patyliukais, „tarp savų“, žodis „dramblys“ laiks nuo laiko minimas, visi jį žino – juk tai svarbus gyvūnas. Tačiau oficialiai visi vartoja „politkorektišką“ dramblio pavadinimą – pvz., „gyvūnas, kurio vardu pavadintas Mabuntu“. O apie patį Mabuntu kalba, kaip apie „tą, kuris pavadintas vardu gyvūno, kurio vardas suteiktas Mabuntu“. Juk sakyti „dramblys“ – draudžiama, tai – tabu! Taip visi norom nenorom tampa didvyrio įamžintojais. Vien todėl, kad vardas – uždraustas, tam tikra tema tabuizuojama, o jei tiksliau – visuomenė tiesiog dramblizuojama ir mabuntizuojama. Visi tampa didvyrio legendos nešėjais – pasakotojais ir klausytojais.

Draudimo jėgą puikiai žino visi, kas tik augina vaikus: jei išgirdę savo vaiką keikiantis, pradėsit jį barti, bausti, drausti – užtikrintai jį paskatinsite įsiminti šiuos žodžius ir susižinoti naujų keiksmų. Net ir be psichologo aišku, kad vienintelis tinkamas būdas – tai nukreipti vaiko dėmesį ir pasistengti, kad jis išvis užmirštų apie tai, kad draudžiami žodžiai gali egzistuoti.

Politkorekcija, kaip tabuizacija

Taip, man tai nuostabiai primena tą politkorektišką ir tylų žodžio „negras“ draudimą – juodaodžių tabuizavimą. Kiekvienas, kas tik žino, kad žodį „negras“ vartoti draudžiama, automatiškai, netgi nepriklausomai nuo savo norų ar įsitikinimų, tampa nešėju tabuizuotos istorijos apie žemesnės rūšies žmones. Nes juk kiekvienas žino: jei draudžiama sakyti „negras“, tai tik dėl to, kad tai žemina negrus. Nes jie gi išgirdę tai, pasijunta antrarūšiais, nes tai būdas juos pažeminti. Nuostabu, bet didžiausiomis šitokio politkorektiškumo aukomis tampa patys juodaodžiai: iš lygiateisiškumo platintojų jie irgi sužino, kad jie – tai negrai, antrarūšiai, vergai, nigeriai ar netgi, atleiskite, „juodašikniai“! Sakyčiau, išskirtinis globalios tabuizacijos pavyzdys, kai draudimais stigmatizuojama didžiulė žmonijos dalis.

Kaip ir kiti sąvokų keitimo metodai, tabuizacija suveikia ne išsyk – reikia ilgokai kalti į galvas, kad kažką sakyti draudžiama, nepadoru. Pradžioj neutralaus žodžio „negras“ pakeitimas žodžiu „juodaodis“ atrodo kvailai, kaip kažkoks kalbainiškas nesusipratimas. Vėliau jau imi abejoti: gal išties kažkam tai gali būti įžeidu? Dar vėliau – įsitikini, kad yra juodaodžių, kurie pasipiktina, pavadinti negrais (o šiuos juk lygiai taip pat mokina įsižeisti). Po kiek laiko jau pripranti prie skirstymo: žodis „negras“ – įžeidimas, nešantis neigiamą prasmę. O žodis „juodaodis“ – nėra įžeidimas. Galų gale pats atrandi, kad jau žinai žemesnės rasės sąvoką.

Gyvenę sovietmečiu galėtų prisiminti tuomet galiojusius žiaurius bet kokios nacių simbolikos draudimus, išmoktus kiekvieno moksleivio – už sąsiuviny nupieštą svastiką galėjai išlėkti iš mokyklos, o apie Hitlerio gimimo dieną visi sužinodavo iš anksto: juk bus patikrinimas, ar kas neužmiršo spalinuko (žinot tokias kirmėles – spalines?) ar komsomolo ženklelio įsisegt, ar pionieriškos „silkės“ ant kaklo užsirišt. Natūralu, kad daugelio galvose nacizmas susitapatino su antisovietiniu pasipriešinimu, o to paties Hitlerio gimtadienį daugelis sovietinių mokyklų auklėtinių iki šiol žino atmintinai. Tai irgi tabuizacijos pasekmė. Kažką panašaus dabartinės Lietuvos valdžia pabandė padaryti ir su sovietine simbolika, ją uždrausdama ir taip įkaldama visiems ją į galvas žymiai geriau, nei galėtų, vykdydama tikslingą sovietinių idėjų propagandą.

Politkorekcija, kaip naujakalbė

Dar prieš šešis dešimtmečius George Orwell savo romane „1984“ aprašinėjo naujakalbę – galingiausią smegenų plovimo įrankį. Tačiau gal net ir jis neįsivaizdavo, kokiais rafinuotais būdais toji naujakalbė bus kuriama bei diegiama. Pasirodo, mes, atsisakantys žodžio „negras“, atsisakome jo tam, kad „padėtume“ juodaodžiams – tai oficialioji draudimo priežastis. O išties – įkalame į galvas visiems, netgi sau patiems, kad negrai yra negrai blogąja (ir, pastebėkime – naująja, dirbtine) to žodžio prasme. O norėdamas juos pavadinti neutraliai – turi sakyti „juodaodžiai“. Oj, ne, „juodaodis“ jau irgi blogas žodis – dabar reikia sakyti „afroamerikietis“ arba „afroeuropietis“.

Kai žvelgiu į absurdiškus draudimus bei kai kurių lygiateisiškumo gynėjų pasisakymus apie tai, kas padoru, o kas ne – kaskart užduodu sau klausimą: ar jie tokie nesuvokia, ką daro? O gal jie visgi supranta, bet išties nekenčia visų tų, kieno teises, atseit, gina? Pastaruoju atveju galėtume „tolerastinio“ sąmokslo teorijas ir blevyzgoti apie grupuotes, kovojančias prieš gėjus, negrus, moteris ar dar kokias nors „ginamas“ visuomenės grupes. Tabuizuodami ištisas sritis, užtikriname, kad  negrų diskriminacija bus sukurta netgi tuščioje vietoje, kad sovietiniai ar nacistiniai kliedesiai susilauks naujų pasekėjų, kad kažkas nekęs žydų, kad vietoj lygių teisių moterys bus tyliai laikomos kvaišomis vien todėl, kad jos moterys. Ir taip toliau.

Tabuizacija – nepaprastai galingas ginklas. Kai pirmą šio straipsnio versiją paskaitė viena iš mano pažįstamų, ji pasipiktino: „Nežinau, koks tikslas rašinio šio. Bet taip subjektyviai – nepatiko. O ir to žodžio vartojimas kiekvienoj pastraipoj – tikslingas? Neskanu“. Taip, ši mano recenzentė gyvena tokioje tolerantiškoje Didžiojoje Britanijoje – šalyje, iš kur kilo toks netolerantiškas skinų judėjimas. Ir aš kažkodėl visai nepagrįstai įtariu, kad ji turi prastą nuomonę ne apie žodį „negras“, o apie pačius negrus. Kažkuriame iš VK numerių Giedrius Druktenis rašė apie politkorekcijos fantasmagorijas – pagal jas „tolerantiškuosius“ politkorektorius galėčiau pavadinti „alternatyvios socializacijos diegėjais“. Netgi Joseph Goebbels galėtų pasimokyti tokių visuomenės nuomonės transformacijų: tuometinės nacių vadovybės kalbos apie tai, kad žydai vežami į konclagerius, gelbstint juos nuo visuomenės pasipiktinimo, dabar atrodo visai naiviai.

Naujakalbė, kaip beprotybė

Manote, kad nepageidautinas žodis „negras“ – tai pavienis atvejis, kai būtent lietuviškiems politkorekcijos adeptams aptemsta protas? Galiu paminėti kažkieno sugalvotus bandymus tyliai uždrausti žodį „čigonas“ (reikia sakyti „romas“!), ir netgi žodį „žydas“ paskelbti nepadoriu (taigi kažkam panašus į rusišką įžeidžiantį „žyd“, todėl reikia sakyti „žydų tautybės asmuo“!). Žydiškus anekdotus išdrįsęs spausdinti laikraštis jau rizikuotų pakliūti į smurtinės spaudos sąrašus. O juk ne taip seniai šie anekdotai buvo vieni populiariausių… Pensininkus kažkieno aptemusios smegenys sugalvojo pervadinti „senjorais“, o rusus jau tapo įprasta politkorektiškai vadinti „rusakalbiais“. Dar prisiminkim, kaip prieš kokius 5-6 metus Lietuvoje menkai paplitę anekdotai apie blondines per vieną dieną tapo kultiniais: užteko tik kažkuriai lygių galimybių kontrolierei pareikšti, esą šie anekdotai kažką ten diskriminuoja, todėl yra draustini.

Apie tai, kaip uždraustąja tauta buvo paversti žydai, mums primena istorijos apie Holokaustą. Tabuizuodami negrus, amerikiečiai gauna legendinius juoduosius getus, apie kuriuos kalbama, kad baltaodžiui ten geriau išvis nesirodyti. Kokie bebūtų čigonai, tabuizuodami juos, tik padidinam prarają. Galime čia prisiminti netgi visiems žinomą sekso tabuizavimą: kuo daugiau draudimų – tuo daugiau problemų galvose (tą dar S. Freud pastebėjo), o juk nei seksas, nei čigonai niekur nedingsta, tiesa?

Dar smagiau čia atrodo amerikietiška politkorekcija, jau senokai peržengusi visas ribas: po išoriškai gražiu tolerancijos apvalkalu besislepianti neapykanta tiesiog pribloškia – tereikia užeiti į kokį nors cenzūrai bei teisėsaugai neprieinamą interneto forumą, pavyzdžiui tokį, kaip legendinis „4chan“ – pamatysite tikrą rasizmą, nuo kurio net „rasistiškiems“ lietuviams plaukai ant galvos pasišiauštų. Bet man dar labiau į akis krenta Amerikoje sukamos komedijos – šalyje, kurioje filmus kūrė žanro kūrėjas Charlie Chaplin, dabar dominuoja dvi apgailėtinos pokštų temos: patyčos iš kitų, rimtesnių filmų bei humoras apie išmatas (scenas, kaip kas nors, atsiprašant, apsitriedžia, pamatysite net vaikams skirtose komedijose). Juk iš ko daugiau juoktis, visa, kas buvo juokinga – jau uždrausta ar bent jau gali sukelti abejotiną kažkieno reakciją?

Seniai žinoma, kad uždraustas vaisius – saldžiausias. Bet pagalvokim ir apie tai, kad uždraustus vaisius augina būtent jų draudėjai.